Vilija Ramanauskienė: „Su alytiškiais ir su užsienio investuotojais kalbu jų kalba“

//Vilija Ramanauskienė: „Su alytiškiais ir su užsienio investuotojais kalbu jų kalba“

Vilija Ramanauskienė: „Su alytiškiais ir su užsienio investuotojais kalbu jų kalba“

„Esu alytiškė visa širdimi, čia gimusi ir užaugusi. Be galo didžiuojuosi savo miestu, jo žmonėmis. Neabejoju, kad realias permainas Alytuje jau pajutote ir spręsite pagal nuveiktus darbus, o ne tuščius rinkimų pažadus. O aš, būdama Jūsų merė, atiduosiu visas jėgas tam, kad Alytus būtų šiuolaikiškas mūsų visų drauge kuriamas miestas, kuriame gyvens mūsų vaikai“, – sako „Alytaus piliečių“ kandidatė į Alytaus miesto merus Vilija Ramanauskienė. Kas ir kokia yra toji Vilija – susipažinkite.

Kas yra Vilija Ramanauskienė?

Šiandien – tarybos narė, kandidatė į Alytaus miesto merus. Išsilavinimas – ekonomika ir finansai, didžioji dalis darbinio gyvenimo – žurnalistikoje, su verslo, Europos Sąjungos temomis. Bene šešerius metus teko gyventi tarp Alytaus, Briuselio ir Strasbūro.

Iki 2015 metų dirbau žurnaliste bei projektų vadove radijo stotyje „FM99“. 2015 metais buvau išrinkta į tarybą su „Alytaus piliečių“ sąrašu, tačiau merui Vytautui Grigaravičiui pakvietus tapau jo patarėja ir atsisakiau darbo taryboje. Po kelerių metų prireikė pagalbos savivaldybės administracijoje, tad perlipau naują laiptelį ir dirbau direktoriaus pavaduotoja infrastruktūrai ir „kietiesiems“ reikalams.

Nebijau rizikuoti, važinėju motociklu, vairuoju automobilį ir aukštyn ratais (įveikta mirties kilpa 2003-iaisiais), ir žemyn (žurnalistų ralyje su kiečiausia šturmane Giedre Aldoniene laimėjome tarp moterų ir buvome 4 bendroje įskaitoje). Mano didžiausios aistros – knygos ir kelionės. Didelė šeima – vyras Liudas ir keturi sūnūs – du suaugę ir dvyniai, dar paaugliai.

Vilija, papasakokite apie savo asmenines iniciatyvas, idėjas, kurias pavyko įgyvendinti tiek per šiuos ketverius metus, tiek ir iki tol – prie kokių miestui naudingų projektų teko dirbti, ką nuveikėte?

Labai sunku pasakyti trumpai, nes visko labai daug – sugebu nuolat „įpulti“ į kokias nors iniciatyvas ar prigalvoti idėjų, kurias, savaime aišku, pačiai reikia ir įgyvendinti. Dar mokykloje viena mokytoja pasakė, kad velniukai akyse žybčioja. Tad tas velniukas niekur nedingo ir nuolat veja pirmyn, skatina kurti, ieškoti, daryti.

Alytuje gimiau, užaugau, pasirinkau čia gyventi, be galo didžiuojuosi savo miestu ir pati noriu prisidėti prie jo augimo, teigiamų permainų. Be abejo, tam nebūtina būti mere ar tarybos nare – aš nuolat tai dariau: be profesinės veiklos, šalia yra visuomeninė. Esu Anzelmo Matučio asociacijos narė, šiuo metu ne pati aktyviausia, bet daugiausia veikėme tuomet, kai reikėjo susikibti ir išgelbėti mūsų mylimo poeto namą-muziejų. Už Alytaus miesto vardo garsinimą esu pelniusi Žurnalistų plunksną, apdovanota ir Prezidentės atminimo ženklu už asmeninį indėlį prisidedant prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungoje.

Kalbant apie naujas iniciatyvas – esu viena Pasaulio alytiškių bendruomenės, vienijančios alytiškius, gyvenančius bet kuriame pasaulio kampelyje, idėjos autorių ir įgyvendintojų. Jau tapo tradicija kasmet organizuoti „Pasaulio alytiškių sambūrį“ ir pakviesti po visą pasaulį išsibarsčiusius miestelėnus parvažiuoti namo. O šiais metais įkurta ir „Pasaulio alytiškių alėja“, kurioje pasodinti iš JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Vokietijos, Airijos, Ukrainos, Norvegijos, Moldovos ir kitų šalių atvežti bei šiose šalyse gyvenančių alytiškių padovanoti medeliai.

Taip pat esu viena iš pilietinio biudžeto autorių ir įgyvendinimo kuratorė, įvertinta Europos inovacijų apdovanojimuose 2018 metais. Aktyviai prisidėjau prie tradiciniu tapusio Alytaus ekonomikos forumo organizavimo, kitų mieste vykusių iniciatyvų.

Prieš ketverius metus sakiau: siekiu, kad apie mano gimtąjį miestą sklistų geroji žinia, kad miestelėnai jaustų vienas kito petį, o savivalda būtų įrankis to pasiekti. Dabar džiugu matyti, kad tai iš tiesų vyksta. Manau, kartu su komanda įrodėme, kiek daug gali padaryti savivalda, dirbdama kartu su aktyviais alytiškiais. Norisi tęsti pradėtus darbus, nes mintyse dar daug idėjų ir planų, kaip toliau kurti patrauklų ir patogų gyventi miestą.

Iš kur atsirado tos gerosios praktikos, „kitoks“, platesnis mąstymas / požiūris, kontaktai šalyje ir užsienyje?

Labai daug pačių įvairiausių žmonių Lietuvoje bei užsienyje sutikau bei pažinau dėl žurnalistikos – tiek kolegos, tiek kai kurie pašnekovai padarė tikrai didelę įtaką. Kaskart prisimenu pokalbius su a. a. Leonidu Donskiu, kurio kas antrą sakinį gali cituoti ir vis galvoji – gi ir aš taip galvoju, tik kažkaip pasakyt nesugebėjau. Be galo įdomių žmonių teko sutikti tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Labai daug naudingų ir gerų dalykų pamatyti įvairiausiuose Europos miestuose.

Buvote mero patarėja, administracijos direktoriaus pavaduotoja, dabar – tarybos narė. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte šiuose darbuose? Ko išmokote ir ar ši patirtis praverstų, jeigu taptumėt Alytaus mere?

Pastarieji ketveri metai yra neabejotinai vertingi – tiek politinio, tiek administracinio darbo patirtis, pažinau ne tik savivaldybės, bet ir jai priklausančių įstaigų veiklą, sritis, įvairius procesus mieste. Iššūkiai – biurokratijos perteklius ir kompetencijų stoka, negebėjimas pažvelgti į dalykus paprasto alytiškio akimis, ir kalbėti ne įstatymų straipsniais, o žmonių kalba.

Dabar jaučiu ypač didelę atsakomybę, nes savo pasitikėjimą man reiškia dabartinis meras Vytautas Grigaravičius, kurio pergalė buvo tikrai istorinė ir kuriam pasitikėjimą išreiškė rekordinis skaičius alytiškių. Turiu neįkainojamą patirtį – ne tik politinėje, bet ir vykdomojoje valdžioje, žurnalistikoje, stebint savivaldos veiksmus ar jų trūkumą. Su alytiškiais ir su užsienio investuotojais kalbu jų kalba, be galo didžiuojuosi savo miestu ir jo žmonėmis. Tad visapusiškas požiūris ir gebėjimas į dalykus žvelgti žmonių akimis, o biurokratinius veiksmus ir kalbą paversti žmonių bendravimu – man kasdienybė.

Vienų debatų metu kandidatams į Alytaus miesto merus buvo užduotas klausimas anglų kalba, į kurį angliškai atsakė tik keli kandidatai – tarp jų ir jūs. Kaip vertinate tokį požiūrį į miesto svečius? Ir galbūt tai ne vienintelė kompetencija, kurios trūksta kandidatams. Įvardinkite tris kompetencijas, kurių Jūs visada ieškote valdžios atstovuose.

Nors kartais tenka nugirsti, kam ta užsienio kalba, gi mes Lietuvoje gyvename. Tiesa, Lietuvoje, bet tikrai neretai miesto vadovui tenka susidurti su miesto svečiais, o ką jau bekalbėti apie užsienio investuotojus, su kuriais užmegzti ar palaikyti gerus santykius anglų kalba tikrai praverčia… Laisvai rašau ir kalbu tiek anglų, tiek rusų kalbomis, šiek tiek prancūzų, tad bendravimo užsienio kalbomis problemų neturiu.

Dar viena, labai reikalinga gal ne kompetencija, bet savybė – gebėjimas matyti ir strateguoti globaliai – kaip Alytus atrodo ne tik Lietuvos, bet ir Europos, pasaulio kontekste. Šiais laikais, kai visas pasaulis ranka pasiekiamas, mes tiek dėl idėjų, tiek dėl žmonių, tiek dėl investuotojų konkuruojame ne savo kieme, o pasaulyje. Ypač svarbu matyti šias tendencijas, tik taip gali ieškoti ateities krypčių, paslaugų ir perspektyvų. Man visada labai įdomu platesnis laukas – žurnalistikoje domėjausi gerokai tolimesnio pasaulio problemomis nei tik aplink save, daug laiko praleidau Briuselyje, Strasbūre, įvairiose Europos institucijose, gilindamasi į tarptautinius procesus, domėdamasi Europos regionais ir jų galimybėmis, rašiau projektus anglų kalba ir juos visus laimėjau.

Dar vienas, mano nuomone, labai reikalingas gebėjimas – empatija, tolerancija ir pagarba kiekvienam.

Kaip manote, kas yra svarbiausia, ką pavyko pasiekti / nuveikti „Alytaus piliečiams“ per ketverius metus dalyvaujant miesto valdyme?

Nuveikta tikrai nemažai: atnaujintas miesto viešasis transportas, rotušės laikrodis, ketvirtadaliu sumažinta savivaldybės skola, skirta daug dėmesio investuotojams ir Pramonės parkui; pilietinis biudžetas ir pasaulio alytiškių bendruomenės įtraukimas į miesto gyvenimą; atnaujintos buities sąlygos darželiuose, riedlenčių parkas, parkūras, daug naujų žaidimų aikštelių vaikams, socialinės iniciatyvos, kuriomis garsėjame Lietuvoje; dėl mūsų pastangomis sumažintos šildymo kainos sutaupyta beveik 10 mln. eurų alytiškių pinigų. Tai tik dalis darbų, kuriuos įgyvendinome, bet, manau, svarbiausia, kad įsiklausydami į alytiškių nuomonę, visomis prasmėmis atvėrėme savivaldybę ir sprendimus priimame kartu su gyventojais.

Neabejoju, kad realias permainas alytiškiai jau pajuto ir spręs pagal nuveiktus darbus, o ne tuščius rinkimų pažadus. Nes dabar neretai kiti dar tik žada tai, ką mes jau padarėme ar pradėjome įgyvendinti.

Kalbate apie pasikeitusį požiūrį į gyventojų dalyvavimą priimant miesto sprendimus. Kaip pavyko ateiti „arčiau alytiškių“ ir atverti savivaldybės duris? Įvardinkite konkrečius pavyzdžius.

Nors visuomet yra kur tobulėti, vienas iš didžiausių tikslų – alytiškių įtraukimas į miesto gyvenimą, sprendimų priėmimą, bendravimas su žmonėmis ir visa ko nešimas artyn bendruomenės – įgyvendintas.

Visur ir visada tariamės ir diskutuojame, bendruomenei kuriame įrankius, kad ji turėtų galimybių dalyvauti. Pavyzdžiui, pilietinis biudžetas „Alytiškių iniciatyvos“ – jau patys žmonės skirsto, kokioms miesto viešosioms erdvėms ir veikloms panaudoti 200 tūkst. eurų. Bet kuris alytiškis, sulaukęs 16 metų, gali siūlyti savo idėjas, už kurias balsuoja patys miestelėnai, o didžiausio palaikymo sulaukusios iniciatyvos įgyvendinamos. Pernai buvo pirmas bandymas, šiemet baigiamos įgyvendinti iniciatyvos-laimėtojos ir renkamos naujos (www.alytus.lt/alytiskiu-iniciatyvos).

Pasitardami su alytiškiais jau įrengėme 16 vaikų žaidimų aikštelių mieste – ėjome į kiekvieną kiemą ir klausėme, kokių įrenginių reikia, ko gyventojai norėtų. Prieš projektuodami Ulonų gatvę – vykome ten. Projektuodami dviračių taką kitapus Nemuno (kuris sujungs pėsčiųjų ir dviračių takus ratu abiejose Nemuno pusėse) nuėjome ten ir kalbėjome, tarėmės su alytiškiais.

Per miesto šventę pasiūliau Alytaus ambasadoriui Airijoje (taip pat naujai pradėta tradicija turėti savo miesto ambasadorius) Dariui Mileriui-Nojui ir jis sutiko dar vienai minčiai, kuri atrodo dievaži trenkta – ėjome į daugiabučių kiemus tiesiog su gitara rankose ir kvietėme žmones prisijungti ir pamuzikuoti kartu. Nors iš pradžių ir pačiam Nojui idėja atrodė nejauki, tačiau rezultatas neįtikėtinas. Jis pagrojo trijose vietose: Vilties gatvėje, kur prireikė skėčio, nes oras nebuvo itin palankus, bet tai neatbaidė kelių dešimčių gyventojų; Lauko gatvėje, jau didžiulis koncertas vyko, čia ir su deglais pasitiko kaimynai, o bendruomenės centre ir jaunimas nepabūgo prisijungti pagroti. Šios iniciatyvos mintis – ne tik ateiti pas žmones, kad jiems būtų patogiau, bet ir pačius žmones skatinti – kaimynai iš gretimų namų susitiko kieme, pabendravo ir po kelerių metų kai kurie klausytojai keliavo kartu per visas tris vietas, kur grojome.

Artėjantis projektas „Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“, beje, labai daug dėmesio skiria kultūros decentralizacijai. Eiti arčiau žmogaus, į bendruomenes, aktyvinti žmones ir viską daryti kartu. Čia yra esminis dalykas, nes žmonėms bendraujant atsiskleidžia visai kitos galimybės, pagalba vienų kitiems, pagarba, suvokimas, kad savivaldybėje dirba žmonės, kurie nori padėti spręsti problemas, o ne jas sudaryti (aišku, tai turi būti užtikrinama).

Tad atviros durys ir mintys – visa ko pagrindas, miestą kuria jo gyventojai, jei čia gyvenantys žmonės jausis gerai, tai trauks ir atvykstančiuosius. Aišku, reikėtų ir patiems mažiau niurzgėti, o vertinti tai, ką turime, ir dalytis teigiamomis emocijomis.

„Alytaus piliečiai“ išsprendė daug įsisenėjusių miesto problemų, į savivaldybę atnešė geras praktikas – pagrindas proveržiui paklotas. Ką dabar iš tiesų nauja pasiūlytumėte Alytui? Kokia mūsų miesto vizija tiek šalies, tiek pasauliniu lygiu?

Keletą dalykų esame numatę savo programoje, tačiau dar daug į ją neįrašę, nes programa labai ribotos apimties dokumentas. Laisvosios ekonominės zonos (LEZ) ir geležinkelio vėžės galimybių studiją esame atlikę jau prieš metus. Alytuje viešėdamas premjeras patvirtino, kad LEZ Alytuje tikrai reikalingas ir bus, tad tai – visiškai artima realybė. O turėdami ką pasiūlyti (sklypus po keliasdešimt hektarų), jau galėsime konkuruoti dėl išties didelių investuotojų, kuriančių šimtus ar net tūkstančius darbo vietų, aukštesnės pridėtinės vertės, su padoriais atlyginimais.

Kitas paminėtas objektas – geležinkelis – kol kas, deja, daugiau yra svajonė nei realybė, bet jei nesvajosi, niekas nesikeis. O geras susisiekimas su didžiaisiais šalia esančiais miestais, su Lenkija yra būtinas. Nes šiandieniam pasaulyje nebėra svarbi gyvenamoji vieta, svarbus geras susisiekimas ir galėjimas gauti kokybiškas gyvenimo sąlygas bei dirbti iš bet kur. O Alytus yra fantastiška vieta šeimoms – bene geriausias miestas auginti vaikus. Mes nesame dideli, todėl čia nėra spūsčių, problemų su vietomis darželiuose, mokyklose, būreliuose, atstumai pasiekiami pėsčiomis net vaikams, tačiau nesame ir maži, tad įvairių užsiėmimų, skirtingų pakraipų mokyklų, kultūros, sporto iniciatyvų ir renginių pasiūla mieste yra tikrai didelė.

Ko dar norėtųsi Alytuje – daugiau veiklos šeimoms, vaikams uždarose erdvėse, esant blogam orui, kuris, deja, trunka apie pusmetį. Tad tikrai „nesvaigstam“, kad statysime vandens parkus ar čiuožyklas – savivaldybė to negali padaryti, o Druskininkai čia pat, tačiau turime išsiskirti kitokiais įdomiais dalykais, ko neturi gretimi kaimyniniai kurortai, kad galėtume keistis lankytojais. Viena iš mūsų krypčių miestui: Alytaus – sveiko gyvenimo būdo, šeimyninio ir ne tik, smagaus sporto, sveikatos reabilitacijos miestas. Turime puikią infrastruktūrą ir ją nuolat tobuliname, tad suteikime galimybę tuo pasinaudoti ne tik alytiškiams – kurkime programas savaitgaliams, savaitėms, su galimybe atvažiuoti niekuo nesirūpinant, gauti visą kompleksą paslaugų – su baseinu, dviračiais, masažais, pasivaikščiojimais ir mankštomis. Tai galimybės smulkiesiems verslams, paslaugoms, kur ir atlygis gali būti visai kitoks nei masinėje gamyboje.

Kalbėjosi Dovilė Balčiūnaitė

Komentarai

2019-03-01T23:43:15+00:002019 kovo 01|